Lavego

tęsinys apie laiko valdymo technikas ir sistemas bei vertingą Ivy Lee pamoką.

Charles’as Schwabas, Bethlehemo Plieno kompanijos prezidentas, pasamdė Ivy Lee, kad šis pagerintų jo bendrovės efektyvumo lygį. Schwabo teigimu didžiausia jo, kaip vadovo bėda buvo vadybininkų efektyvumas, jis norėjo, kad vadybininkai veiksmingiau išnaudotų savo darbo laiką laiką. Lee papasakojo Schwabui apie savo paties naudojamą laiko valdymo sistemą; Schwabui pasidomėjus kiek šis jam skolingas, Lee pasiūlė, kad Schwabas sistemą pirmą pats išbandytų, o tada sumokėtų jam tiek kiek ji jo manymu verta. Ivy Lee sistemos esmė:

• Surašyk 6 (tik ne daugiau) darbus rytojui.
• Sužymėk juos prioriteto tvarka.
• Kitos dienos ryte, pradėk nuo svarbiausio darbo ir atlik jį iki galo.
• Tik visiškai pabaigus pirmąjį pereik prie antrojo, atlikus jį prie trečiojo ir t.t.
• Svarbios taisyklės: darbų prioriteto tvarka - nekeičiama ir jokio multitaskingo (šokinėjimo nuo darbo prie darbo)

Po kurio laiko išbandęs šia sistemą, Schwabas atsidėkodamas nusiuntė Ivy Lee 25.000 dolerių vertės čekį. Net šių laikų standartais ši suma neatrodo jau tokia maža, todėl galima tik įsivaizduoti kokie milžiniški pinigai tai buvo 1920.

Šis iš pažiūros elementarus metodas veikia, nes yra paremtas vadinamąja 80/20 taisykle. Kadangi Ivy Lee sistema leidžia pasirinkti ne daugiau 6 uždavinius, ji mus verčia prioritezuoti tik pačius svarbiausius darbus, o visą kitą atidėti į šalį. 80/20 taisyklė reiškia, jog koncentruojamasi tiek ties svarbiausiais (20 proc.) 80 proc. rezultatų nešančiais darbais.

Ar šis patarimas vertas Schwabo paklotos sumos? Tikrai nežinau, galbūt siųsdamas laišką Lee jis buvo tiesiog nerealiai geros nuotaikos:) Visgi man jis padeda. Logikos pasakyme, jog genialumas slypi paprastume manau taip pat yra. Kita vertus, griekas nemokamai nepabandyti to už ką kitas nepagailėjo net 25.000.

Tęsinys posto atskleidžiančio 10 priežasčių dėl ko televizoriaus žiūrėjimas yra žalingas. Likusios 5:

6. Socialinio gyvenimo placebas. Televizija mums suteikia tam tikrą socialinio gyvenimo iliuzija; ji nuolatos rodo žmones, spinduliuoja emocijas, įtraukia, sukuria kitą alternatyvią realybę. Ilgai žiūrint televizorių mes pradedame identifikuotis su šia tariama tikrovę ir riba nublunka. Juk tikrasis gyvenimas ne visada mielas ir dėžės siūloma alternatyva neretai atrodo kur kas patrauklesnė.

7. Informacinis “gruzas”. Bene 90 proc. per televizijos mediuma pateikiamos informacijos yra visiškas niekam nereikalingas šlamštas. Tokios informacijos pritaikomumas = nuliui. Na, nebent netyčia atsidurtumėt kokioje “Kas laimės milijona?” stiliaus laidoje ir jums užduotų tą patį klausimą. Tada sveikinu. Tačiau kol taip neatsitiko galioja ši taisyklė. O žinios (girdžiu kažkas klausia)? Atsakysiu klausimu: ar kada nors bandėte žiūrėti vadinamasias žinias be garso? Vaizdinės informacijos informatyvumas yra lygus (nemėgstu kartotis, bet) = nuliui. Jeigu jūsų tikslas sužinoti ką nors naujo, o ne pamatyti, kaip atrodo Vilniaus rotušės aikštės balandis ar Seimo rūmų vidaus remontas primygtinai siūlau radiją arbą internetą.

8. Dar viena priklausomybė. Taip, lygiai tokia pati, kaip cigaretės, narkotikai, lošimas, alkoholizmas, kompiuteriniai žaidimai, pornuchos žiūrėjimas, seksas, valgymas, shoppingas etc. Galimi priklausomybės nuo dėžės požymiai: TV žiūrėjimo nekontroliavimas, nuolatinis sleep funkcijos naudojimas, nusiraminimo ir paguodos ieškojimas TV, pyktis ir nusyvilimas (atsirandantis dėl TV žiūrejimo kontrolės trūkumo), fizinis panašumas į sofą, Šapranausko plakatas valgomajame:)

9. Na ir pagaliau (juk gyvename Marijos žemėje) Lietuviška televizija. Sukurta pagal geriausias rusiškos TV tradicijas, su savo jau penktą sezona sukamomis autorinėmis laidomis (kurios beje visos plagijatai) ir dar senesnėmis pirktinėmis, žemiausio lygio realybės šou ir jau iki vėmimo atsibodusiaisiš vieno į kitą kanalą nuolat bėgiojančiais žvaigždūnais (kurių turbūt yra nedaugiau 10), Lietuviška TV yra tam, kad pasiūlytų tikrai kokybišką produktą.

10. Reklama. Žinia, jog žiūrėdami TV atsiduriame, nuolatinių, niekada nesibaigiančių reklaminių žinučių bombardavimo lauke. Nebandau pasakyti, jog esame pasąmoniškai programuojami pirkti mums visiškai nereikalingus produktus ar pan., tačiau, kaip įmanoma žiūrėti kokią (kad ir labai mylimą) laidą ar eilinį ilgai laukto serialo epizodą, kai jį kas 15 minučių vis nutraukia 10 minučių trukmės reklaminiai intarpai - “dabar dar plonesni paketai, dar geresnis šampūnas, dar pigesnis alus, nuolaida apelsinams maximoje … ir tap toliau ir panašiai. Turbūt iki to momento kol dėžės nepradės būt negailestingai mėtomos pro langus TV ir toliau lieka viena iš nedaugelio sryčių, kur žmonės išsiugdė tikrai pavydėtiną kantrybę.

XXI a. skubėjimo, nuolatinio lėkimo, vis didėjančio tempo amžius. Niekada anksčiau nebuvo tiek daug visur skubančių, kur nors vėluojančių ar ko nespėjančių žmonių. Visiems trūksta vieno. Laiko. Pamokos, paskaitos, namų darbai, referatai, kursiniai, labaroatoriniai, projektai, darbo pokalbiai, prezentacijos, konferencijos, seminarai, mokymai … galima tęsti ir tęsti, o kur dar asmeninis gyvenimas, socializacija?? Juk ir jiems norėtusi palikti šiek tiek laiko. Kaip visa tai sukišti (o kur dar derinimas) į metus, mėnesį, savaitę, dieną, valandą, o kartais net minutę. Visgi, nenukabinkime nosies mūsų problemų jau čia. Tai laiko valdymas. Tiesa yra kita problema. Šitame pertekliaus amžiuje siūlomų laiko valdymo būdų yra ne vienas, ne du, ne dešimt ir net ne šimtas, o cieli tūkstančiai. Kiekvianas suprantama advokatuojamas protingų dėdžių, dar protingesnių knygų ir gudrių kompanijų. Tai visai suprantama;esant tokiam globaliniam susidomėjimui ir paklausai time managment teorijų ir sistemų kūrimas jau seniai tapo pelningu, ne vienam gudriam dėdei ne viena milijoną sunešusiu, bizniu. Taigi kaip tapti efektyviu? Kokia teorija vadovautis, kokia sistemą naudoti? Kas geriau juodaj oldschoolinė 2009 vadovo knyga ar įmantrus kompiuteris-telefonas-MP3-kavos vyrimo aparatas stiliaus gadgetas. Į šiuos klausymus privalo atsakyti kiekvienas save gerbiantis ir krizės sąlygomis darbo prarasti nenorintis darboholikas. Taigi pasiūlysiu savo sprendimą. Na tiksliau ne savo, o Ivy Lee (vienas pirmųjų RSV tėvų), bet kadangi pats ne kartą įsitikinau šios sistemos efektyvumu, manau turiu teisę ją bent parekomenduoti.

(to be continued)

Jau bene pusė metų, kaip nebeturiu televizoriaus. Žiūrėti, jo nebežiūriu dar seniau, kažkur apie 9 mėn. Turint omeny, kad nuo pat vaikystės buvau absoliutus televizijos manjakas - tai didelis pasiekimas. Anksčiau man dėžė buvo viskas, na jeigu ne viskas tai tikrai daug. Televizorius - ryte, televizorius - vakare, televizorius - savaitgaliais, televizorius - švenčių, poilsio dienomis … Televizorius ruošiantis į darbą, televizorius sergant, televizorius švenčiant Naujus metus, televizorius .. televizorius … televizorius. Tik padėjęs valdymo pultelį į šoną pagaliau gali įvertinti koks vis dėl to nereikalingas ir (net) žalingas šis, iš pažiūros nekaltas, užsiėmimas yra. Taigi 10 priežasčių neturėti dėžės.

1. Didelės laiko sąnaudos, nulis grąžos. Televizorius reikalauja nepaprastai daug laiko, o mainais už tai neduoda absoliučiai nieko. Tai ne radija, kuri veikia tarsi fonas. Ne, dėžei reikia dėmesio, ir reikia dabar. Netikite? Pabandykite užsiimti kokiu nors rimtu reikalu ir tuo pačiu metu žiūrėti televizorių; bet ką, ruošti pamokas, rašyti kursinį, daryti prezentaciją viršininkui, nagų karpymas nesiskaito.

2. Evoliucija “sofinės” daržovės keliu.

3. TV mokestis. Omeny turiu ne vien televizoriaus kainą parduotuvėje ar kabelinės TV mokestį, kurį kiekvieną mėnesį gauna daugiau nei pusę Lietuvos šeimų (pagalvokite kokie pinigai), bet užmokestį, kurį anksčiau ar vėliau turėsime mokėti ir už nacionalinius kanalus. Taip, tokios kalbos vyksta jau dabar, o žinant kitų valstybių patirtį šis mokestis tikrai nebus simboliškas. Aišku niekam neturėtų būti gaila kelių litų kokybiškai produkcijai.

4. Svajotojo mentaliteto programavimas. Televizija kuria svajoklius - žmones, kurie gyvenime kažko tikisi pasiekti ne savo darbais, o svajonėmis. Taip yra dėl to, nes televizija iškreipia realybe; garantuoju, jog pusei teleloto kiekvieną stebinčių žmonių atrodo, kad jau kita kartą tai tikrai pasiseks. Kam imtis kažko rimto dabar jei jau kitą sekmadienį tavo kišenėje bus milijonas.

5. Mistiškai dingstantis valdymo pultelis. O jis dingsta visada. Atrodo tik buvo šalia, ir op .. nebėra. Manau, jei būtu galima suskaičiuoti kiek laiko per gyvenima išvaisto žmogus ieškodamas šio nelemto įnagio (kitam nelemtam daiktui įjungti) susidarytų tikrai įspūdingi skaičiai.

(to be continued)

Šiame poste pateiksiu likusias penkias priežastis, dėl ko reiktų vengti religijos/ų ir apskritai viko kas su tuo susiję.

6. Priverstinis paklusnumas. Visos religijos nori iš savo narių paklusnumo. Paklusnumas = kontrolė. Religijos specializuojasi vertime; tiesa, ne senųjų tekstų, o žmonių į avis vertime. Ar teko kada girdėti pasakymą “dievo avelė”, tai joks sutapimas. Jau tūkstančius metų religijos verčia žmones į avis naudodamos paprastą, bet laiko spiralėje aiškiai pasiteisinusias metodiką - morkos ir botago principą. Dievas, rojus, angelai, prie rojaus vartų raktais barškinantis Šv. Petras - visa tai morkos. Liuciferis, velniai, paskutinė teismo diena, pragaras - botagas.

7. Istorinis palikimas. Nereikia būti istoriku, kad matytum kiek “gėrio” pasauliui atnešė religijos. Kryžiaus žygiai, raganų medžioklės, inkvizicija, masiniai žmonių aukojimai, diskriminacija, eretikų deginimai galima būtų tęsti ir tęsti …. Aišku, ypatingos pagarbos, čia nusipelno katalikų bažnyčia, kurios vardu užkariauti didžiuliai žemės plotai, ką ten plotai ištisi kontinentai, nužudyta milijonai žmonių, pavergta tūkstančiai tautų, o ji tik lobo. Ar kada susimastei kodėl Vatikane viskas iš aukso?

8. Absurdų mokykla. Kaip kitaip pavadinti teiginius, kad žemei viso labo 10.000 metų, kad dinozaurai yra tik Steveno Spielbergo vaizduotės kūrinys, o evoliucija - paprasčiausia nesamonė. Vietoj to, mums siūloma tikėti dangiškuoju žmonijos pradu (Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus), iš kapo kylančiais numireliais (patys žinot apie ką), nekaltas gražuoles prie rojaus vartų (Islamas) ir dar bala žino kuo. Taip, religijų kultivuojama absurdų mokykla neišvengiamai mus verčia pasirinkti; kas męs? Idiotai ar hipokritai?

9. Moralė. Tas kas nemato, jog vadinamųjų religingųjų moralė yra bene labiausiai pakrikusi yra turbūt aklas. Izraelis ir Palestina, Š. Airija, diskriminacija, Islamo fundamentalizmas, terorizmas, incestas, pedofilijos skandalai, organais prekiaujantys Rabinai tai tik ilgo sąrašo pradžia. Mylėk savo artimą kaip save patį, ar ne??

10. Laikas ir pinigai. Priklausymas kokiai nors religinei organizacijai paprasčiausiai atima daug pinigų ir dar daugiau laiko. Įvairūs susirinkimai, apeigos, pamaldos, išpažintys, mišios, sekmadieninė bažnyčia, šventės, chorai etc. Dar gerai krikščionims, o ką jei gimei musulmonu? Arba dar blogiau - priklausai VŠĮ “Islam Jihad”? Laiko laisvai socializacijai lieka dar mažiau. Kas dėl pinigų, tai jų poreikį jaučia kiekviena religinė organizacija; viena mažiau, kita daugiau. Asmeniškai aš savo pinigus mieliau aukoju tiems, kam jų tikrai reikia. Gera pradžia - fondas Afganistano vaikams remti.

Apačioje religijos idėją puikiai analizuojantis epizodas iš stand-up’o.

Keista, bet klausydamasis tam tikrų žmonių, viešėdamas Lenkijoje, stebėdamas lenkų turistus:) ar paprasčiausiai klausydamasis vakaro žinių neretai pagalvoju - “ačiū dievui, kad mes (Lietuviai) buvom paskutiniai Europos pagonys”. Aišku, keista plėtojant tokią mintį vartoti taip mūsų visų mėgiamą frazę “ačiū dievui”, bet jau tiek to … Ir tikrai, šis nelengvas mūsų istorijos etapas (ko vertas vien pats krikšto procesas - “visi į vandenį (kalba lenkiškai), tu Jonas, tu Petras, tu Jonas, tu Petras, tu Jonas … aš moteris (moters balsas) … gerai būsi Janina; visiems po vienus marškinius ir namo) kažkokiu būdu išėjo mums į naudą. Rezultatas? Na, visų pirma, lietuviams tikrai neprsiskirsi daugeliui tikrai religingų tautų būdingo fanatizmo; be to, esame kur kas mažiau religiškai prietaringi, o senutė bažnyčia, pas mus, taip pat, kur kas silpnesnė etc. Visgi pavojus yra. Dabartiniai laikai, emociškai tikrai ne iš lengviausių; aplinkui kaip niekada daug išvargintų, viskuo nusivylusių ir kaip kitaip mentališkai pakrikusių žmonių. Kas gi dar jei ne religija žada jiems ištiesti ranką? Visur tik ir knibžda įvairiausi bažnyčios bei bažnyčių tarnai, pamokslininkai, sektantai, dvasinių burelių atstovai, ordinų nariai ir pan. Iš kur jų tiek? Dėl ko jie gi jie taip intensyviai varžosi? Atsakymas paprastas ir senas kaip pati religija, tai pinigai. Tikinčiųjų širdys atveria tikinčiųjų pinigines, va taip vat. Nesakau, kad kitoje barikadų pusėje stovintys ekstrasensai, virgulininkai, velnio varytojai, laumės ir įvairiausio plauko burtininkai yra kitokie, tačiau pastarieji už savųjų pečių bent neturi tokios melo ir kančių istorijos. O, be to, ir laidos apie pastaruosius kur kas idomesnės:) Esant tokiai situacijai, tvirtas teorinis bagažas, efektyviai pagrindžiantis - ”kodėl nenoriu turėti nieko bendro su jokia religine organizacija” - tiesiog būtinas. Štai dešimtis manųjų priežasčių:

1. Nevykęs aukščiausios jėgos konceptas. Šiuo atžvilgiu bemaž visos religijos pasižymi ypatingu kūrybiškumo trūkumu. Vieniems dievas: tai barzdotas savo dienas ant debesio leidžiantis dėdė, kitiems žaibus mėtantis senis, tretiems su šakėm po vandenynų gelmes lakstantis vyras-žuvis. O bendrumas tas, jog bemaž visos religijos įsivaizduoja, jog dievas atrodo kaip žmogus. Pasižvalgius aplink, akivaizdu, jog asmenine išvaizda jo netobulumai tikrai neapsiriboja.

2. Tarpininkai. Nieko nesakau tarp kunigų esama ir gerų dėdžių - ne visi jie tvirkina mažus nešinus žvakutėmis vaikus. Bet pati idėja - kunigo, kaip tarpininko tarp dievo ir žmogaus, yra iš principo sugedusi. Kuo kunigas geresnis už paprastą žmogų? Suprantama jis išėjęs mokslus, turbūt atmintinai moka šventą raštą, bet ar dėl to jis staiga geriau sutaria su dievu. O gal pas jį geresnis ryšio su dievu planas? Jis geriau jį girdi ir yra jo girdymas. Abejoju… Be to, man kunigų kastos idėja kažkaip stipriai prasilenkia su krikščionybės nuolat komunikuojamu lygybės pricipu. Kaip čia lygesni už lygius??

3. Bažnyčios pinigai. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad bažnyčios ir įvairios religinės bendrovės turi sukaupusios per daug pinigų. O turint omeny daugumos jų nuolatos peršama susilaikymo nuo materialinių vertybių ir “turtas tai ne viskas” idėjų, jos jų turi tiesiog šventvagiškai PEEEEEEEER DAUG. Mormonai, Scientologai, Katalikų bažnyčia sumetę visus savo pinigėlius į vieną krūvą turbūt galėtų nusipirkti visą Afrikos žemyną. Ką ten Afriką, pusę Rytų Europos taip pat. P.S. Žinau vieną valstybę, kuri tikrai nebūtu prieš:)

4. Baimės kultas. Visa daugumos religinių organizacijų komunikacija visa laika buvo, yra ir bus paremta vienu žodžiu - baimė. Neatlikai išpažinties? Karšta, deganti vieta. Nevaikštai į bažnyčią? Karšta, deganti vieta. Sekas prieš vestuvės? Karšta, deganti vieta. Tiki į kitą dieva? Netiki į dievą visai? Karšta, deganti vieta. Tu nusidėjelis. Tu nešvarus. Tu nevertas. Tau nesugebėsi susitvarkyti savo gyvenimo savo jėgomis, tau reikia mūsų … Ši baimės komunikacija pasitesino daugybėje amžių ir tebėra sėkmingai naudojama dabar.

5. 10 dievo įsakymų. Nekalbant apie kiek mažiau akivazdų faktą, jog jų kūrėjas tikrai ne buvo kur nors danguje ant debesies sėdintis senolis, akivaizdu viena, niekas jų nesilaiko. Niekada nesilaikė ir nesilaikys. Po velnių, jų net nesilaiko patys dievo tarnai! Pasakysiu taip, jeigu vadinamųjų dievo įsakymų laikymasis yra esminė patekimo į rojų sąlyga - dievui ten turėtų būti labai vieniša ir liūdna. Greičiausiai, rojus jau apskritai užsidarė nesibaigiančiam remontui.

(to be continued)

Gyvenimas nėra toks sudėtingas, kaip galvojai kai kurie žmonės; viskas ko reikia tai vadovautis tinkamom taisyklėm. Štai keletas jų, sugalvotų ir (turbūt) patikrintų vieno žymiausių mūsų laikų mąstytojo.

1. Atsipalaiduok ir neskubėk. Nepasiduok tuštiems pamokymams, jog gyvenimas yra tam, jog kažką (svarbaus) su juo nuveiktum. Tokios nesamonės yra garantuota nusivylimo formulė.

2. Kad ir kokia veikla užsiimtum, stenkis ne persistengti, o paprasčiausiai išlikti viduryje (nei per gerai, nei per blogai). Geriausias savo mintis ir idėjas laikykis sau ir niekada neuždavinėk jokių klausimų. Prisimink, cypiantis ratas visada pakeičiamas pirmiausiai.

3. Vertink žmonės greitai - susidaryk neišklibinamą nuomonę apie kitus remiantis pirmuoju įspūžiu. Bandydamas pasinerti į “gylesnę” aplinkinių analizę, prašysies tik bėdos.

4. Netikėk sena kliše, jog su žmonėmis reikia elgtis taip, kaip norėtum, jog jie su tavimi elgtusi. Tai prietaringa nesamonė, o kartu ir akyvaizdžiai narcisistinis požiūris, kuris gali būti palaikytas silpnos valios ženklu.

5. Praleisk kaip galima daugiau laiko pataikaujant ir stengiantis įtikti kitiems; nesustok, net jeigu jautiesi blogai ar nelaimingas. Ypatingą dėmesį skirk manipuliatyvioms, tau daugiausiai žalos pridaryti galinčioms, asmenybėms.

6. Apsupk save idiotais ir nevykeliais. Taip, atrodysi puikiai lyginamuoju aspektu, o be to, tu jausies daug geriau, nes tavo “ratas” žiūrės į tave su pagarba.

7. Jokiu būdu netikėk sentimentalia “teorija”, jog kiekvienas turi trūkumų; tai greičiausias būdas sau pakenkti. Prisimink, jog tikrai geriausi žmonės yra be defektų. Jei ne esi tobulas vadinasi su tavim kažkas negerai.

8. Jei netyčia, visgi išsiaiškintum, jog keletą trūkumų visgi turi; pirma, susitaikyk su tuo, jog greičiausiai esi sugedęs iš “pat šaknų”. Tada  greitai sudaryk savo svarbiausių ydų sąrašą ir ilgai kontempliuok. Nešiokis jį su savimi ir galvok ką dar galėtum pridėti. Kaltink save dėl visko.

9. Saugokis tokių jausmų, kaip intuicija ar nuojauta; jie yra absoliučiai nepatikimi. Vietoj to, išplėtok priešlaikinių nuomonių bei požiūrių sistema ir niekada ja nedvejok. Na, nebent kažkas ką nors pasakytų, o taip nutikus perimk jų požiūrį. Suprantama, tik tuo atveju jei panašu, jog jie žino ką kalba.

10. Niekada neatsisakyk idėjos ar sumanymo vien dėl to, kad jis blogas arba paprasčiausiai nepasiteisina. Nepasiduok net jei situacija beviltiška. Kiekvienas moka viską mesti ir “dėti į kojas”, tačiau tikrai ne kiekvienas sugebės laikytis to kas kvaila ir kenksminga.

11. Visada prisimink, jok ši diena nesiskaito. Noras, ką nors prasmingo padaryti šiandien paprasčiausiai iš tavęs atima brangų laiką, kurį galėtum praleisti svajodamas arba paprasčiausiai ilsėdamasis.

12. Nuolat, pakartosiu, nuolat galvok apie praeitį. Prisimink visas klaidas, kurias kada padarei ir kaip būtų puiku jeigu nebūtum jų padaręs. Prisimink tai ką turėjai padaryti ir kaltink save, jog nepadarei. Ir ne šiaip galvok … būk sau negailestingas.

13. Jei netyčia padarytum iki tol dar nedarytą klaidą, ypač brangiai atsiėjusią, pasistenk šią klaidą pakartoti dar keletą kartų, kad prie jos priprastum ir ateityje ją galėtum padaryti dar lengviau. Užsirašyk ją, o raštelį pasidėk kartu su savo ydų sąrašu.

14. Taip pat saugokis pavojingų, žiūrėjimo į ateitį ir planavimo, pinklių; tai tik pridarys tau bėdų. Vietoj to, būk lyg pasroviui plaukiantis lapas ir gyvenk šia diena. Neleisk, kad tave blaškytų kažkoks kvailas planas.

15. Galiausiai, daryk ką nori ir gerai leisk laiką. Nesileisk įbauginamas kvailų plepalų apie kažkokią atsakomybę; šis pavojingas reikalas, gali sužlugdyti tavo gyvenimą.

Mes jau XXI a. Ufff … galima atsipūsti, pagaliau mes civilizuoti, pagaliau po daugybės tamsos (tiesiogine ir netiesiogine prasme) amžių, mes galutinai atvėrėme civilizacijos duris. Bet ar tikrai? Kas, visų pirma, yra ta civilizacija? Jeigu civilizacija, tai galimybė vairuoti keturatę, nuolat CO2 kosėjančią skardinę, ar skraidyti geležiniais, atmosferą dar labiau nuodijančiais paukščiais, valgyti greitą maistą McDonald’s, turėti galimybę pasirinkti iš šimto sausų pusryčių rūšių supermarkete, o grįžus spoksoti į judančius vaizdus rodančia dėžę tada valio … galime sau paploti per petį, mes tai turime. O kas jei civilizacija, tai nesantaikos nebuvimas, tolerancija ir solidarumas? Tada, deja, mums iki jos dar toli … panašiai, kaip nuo Lietuvos iki Amerikos … pėsčiomis:) Visada maniau, kad žmonija neturi jokios teisės vadintis civilizuota, kol egzistuoja tokie dalykai, kaip karas, badas ir (deja nesirimuoja) ligos. Tikrai civilizuotame pasaulyje, joks žmogus nežudys kito žmogaus vien dėl to, kad jam nepatinka, kaip šis atrodo, elgiasi, kuo tiki ar minta; civilizuotame pasaulyje, trečdalis žmonijos ramiai nestebės, kaip kita dalis “žydrojo burbulo” gyventojų dvesia nuo maisto trūkumo ir ligų, kurios jau seniai išgydomos vienu adatos bakstelėjimu arba savaitės antibiotikų kursu. Tokia, tad mūsų civlizacija - viename planetos gale, kažkas čiaumodamas picą ir žiūrėdamas telepardutuvę užsakinėja “vaistus” nuo plikimo, kitame, dėl paprasčiausių mikrobų geriamajame vandenyje miršta visas kaimas. Visgi, teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad tokia “civilizacija” atsirūgo ir labiausiai išsivyščiusios pasaulio dalies gyventojams. Individui, tai stresas, depresija, monotonija, rutina, jaudulys, baimė, motyvacijos stoka, nuobodulys, susvetimėjimas; visuomenenės mastu, tai alkoholizmas, nusikalstamumas, skyrybos, nedarbas, skurdas, išsilavinimo stoka, korupcija … Akivaizdu, jog Vakarų visuomenėse (vienose daugiau, kitose mažiau) šie neigiami reiškiniai vis dar klęsti. Kodėl taip yra? Kadangi XXI amžius, mano nuomone, tai priešpriešų amžius, atverdamas dideles (didesnes nei bet kada anksčiau) galimybes tobulėjimui, jis kartu sudaro dar geresnes sąlygas netobulėjimui. Taigi sudėtingi laikai kuria sudėtingus žmones. Tai puikiai atskleidžia apačioje esanti ištrauka iš vieno mano mėgiamiausių stand-up komikų repertuaro.

A modern man by George Carlin

štai ir ilgai lauktas pirmasis įrašas, pirmajame ilgai lauktame bloge. Aišku žodį “ilgai lauktas” vartoju iš savo varpinės - juk laukiau jo tik aš. Šiaip tai turėjo įvykti kur kas anksčiau, bet dėl “rimtų” priežasčių, jo gimimas buvo vis atidėliojimas. Panašiai, kaip būsimi jauni tėveliai dažnai atidėliodami planuoja pirmojo vaiko atėjimą į pasaulį; atrodo vis kažkas kiša koja - nepakankamas uždarbis, mažos santaupos, per mažas butas, per mažas namas, per mažai laiko, netinkamas laikas ir t.t.t. Deja, panašu, jog tinkamas laikas paprasčiausiai neegzistuoja. Tai supratęs, vieną dieną (šiandien) tiesiog tariau gerai visiems pažįstamą sloganą “just do it” ir pradėjau barškinti klaviatūra. Pasirodo ne taip jau ir baisu … turint omeny net ir tai, kad niekada nejaučiau pernelyg didelio potraukio rašymui, o už lango nuostabi (turbūt viena paskutinių) jau besibaigiančios vasaros diena:). Bet down to business - “kas?” ir “kodėl? Visų pirma, blogą rašau ne dėl to, jog norečiau pagerinti rašymo įgūdžius - neesu žurnalistas, todėl man tai neaktualu; rašau jį ne todėl, kad užsidirbčiau ar ką parduočiau - net neturiu žalio supratimo, kaip tai padaryti; ir galiausiai tikrai ne dėl to, kad norėčiau pasirodyti konkrečios srities žinovu. Rašau, nes …  išmečiau savo televizorių … Žinau, po geros valandos svarstymo įmanoma sugalvoti ir geresnę priežastį blogo rašymui pagrįsti, bet patikėkit atsikračius šios “malonumų dėžės” atsiranda neapsakomai daug laisvo laiko. Visgi, jei rimčiau, pagrindinės priežastys grynai komunikacinės: noras struktūrizuoti mintis, paleisti jas į pasaulį ir (hopefuly) sužinoti ką apie tai mano kiti. Atsakant į “kas?” - šis blogas tai blogas apie žmogų, žmones bei mūsų, kaip individų tobulėjimą ir (kiek dažniau pasitaikantį) netobulėjimą XXI amžiuje. Galimybių tiek vienam, tiek kitam turime daugiau nei kada nors anksčiau.

P.S. beveik dvi valandos trumpučiam postui - tikrai ne tobulumo viršūnė, todėl tikiuosi tobulėjimas neaplenks ir manęs:)